whiteagate

Šiąnakt sapnavau kaip trinu blogą. Ir matyt sapnas turėjo kažkokią reikšmę, nes nusprendžiau, kad tai mano paskutinis įrašas.

Ilgą laiką blogas buvo vieta, kur tiesiog galėdavau išsilieti nuo visko kas užgriūva, apverkti savo nesėkmes ir pasidžiaugti sėkmėm. Bet manau jog laikas pradėti tai daryt realiai, o ne nepažįstamiems žmonėms internetinėje erdvėje.

Šiandien pirma pavasario diena. Ir galima įžvelgti simbolinę prasmę - pasikeitė metų laikas, pasikeitė daug dalykų gyvenime, pasikeis ir dar daugiau, o tai yra tik mažytė visa ko dalis.

Džiaugiuosi kad kažkada draugė paskatino čia užsiregistruot ir rašyt, rašyt tik sau ir dėl savęs. Ir džiaugiuos kad man tai padėdavo.

Jei kas skaitys šį mano įrašą, tai norėčiau pasakyti keletą dalykų.

Tiems kurie rašo apie meilės kančias, jos pabaigą ir pan., džiaukitės kad apskritai turėjote ką mylėti, džiaukitės kad jautėte šį jausmą, ir kad ir kaip būtų skaudu susitaikyti kad kažkas baigėsi ar nevyksta taip kaip turėtų, džiaukitės tiesiog kad tai buvo. Nes kiekviena pabaiga yra nauja pradžia. Ir galbūt ta pradžia bus lemtinga.

O visiems kitiems, tiesiog džiaukitės gyvenimu, džiaukitės atėjusiu pavasariu, užsiimkit veikla kurią darydami jaučiatės laimingiausi. Tiesiog gyvenkit gyvenimą tokį, kokį norit gyventi, nelaukdami rytojaus, nes niekad nežinai ar jis ateis.

Na o aš leidžiuosi į ilgą savęs ieškojimo kelionę. Ir tikiuos, kad ir kiek kartų teks krist, rasiu jėgų atsistoti ir judėti pirmyn.

Myliu bučiuoju ;**

Monika.

Tiesą sakant, jaučiuos visiškai praradus bet kokią savitvardą ir bet kokį pagrindą po kojom. Kitaip sakant jaučiuosi sugriuvus.Ir nežinau kaip pakeisti šitą būklę. Galvodavau visą laiką. Kai atrodo jau pradėjau kontroliuot savo mintis, pasidarau nesąmonę, pvz nusigeriu, ir viskas grįžta su kaupu. Širdis ir visas kūnas tiesiog rėkia, prašo grąžint ką atėmiau, ir vargšas protas turi viską sukontroliuot, nors jis ir pats kažkoks palūžęs, o ir kaip aš jam galiu grąžint kažką, jei ne viena pati tai atėmiau.

Žodžiu, jausmas šūdinas.

Ką norėčiau pasakyt tam žmogui kuris čia man taip padarė? tiesą sakant, labai labai daug… bet dabar negaliu.

Malonaus ryto.

Man nepatinka mano nuojauta. Nepatinka dėl to, kad ji išsipildo praktiškai visada. O jei neišsipildo, tai dalykai, kurie nutinka, labai mažai skiriasi nuo to, kaip nujaučiau kad nutiks. Ir iš kur ji tokia atsirado! Man be tokios būtų daug paprasčiau.

Aišku, iš vienos pusės, galiu džiaugtis tuom, kad nujausdama kas ir kaip bus, tiesiog nebenustembu. Ir nereikia galvoti, kad aš tuos dalykus įsikalbu ir taip būna, ne. Dažniausiai nujaučiu tai, kas tiesiog visiškai nepriklauso nuo manęs.

Šiąnakt taip prastai miegojau… Varčiausi lovoj nežinau iki kada, o ir kai užmigau, tai sapnavau visokius dalykus… ir kasnakt sapnuoju vieną ir tą patį žmogų, tik rytais niekad nepamenu kas vyko… Gal per daug galvoju… Reiktų perkraut mintis. Namai turėjo padėt, bet tiesą sakant pradedu jaustis lyg uždariusi save į kalėjimą, ir pati sau uždraudusi išeit.

Aš nežinau ar noriu grįžti į Vilnių. Iš vienos pusės noriu, nes pavargau būt namie. Na gal pavargau nevisai tas žodis, tiesiog atsibodo praktiškai nieko neveikt… o Nenoriu… Nenoriu, nes nujaučiu, kad nesulauksiu kai ko ko tikrai giliai širdyje, ir net ne giliai širdyje noriu sulaukt. Ir bijau kad nežinau kaip jausiuos.

Draugė ketvirtadienį sakė, kad atrodau net keistai rami. Ir tai mane dar labiau gąsdina.

Ko aš noriu? Lengva pasakyt. Ne dangiškų migdolų, noriu kad viskas būtų gerai, ir noriu būti laiminga, tik dabar kažkaip nejaučiu jog tai įmanoma. O rodos toks paprastas noras…

Kol visai neapsiašarojau, matyt laikas baigt man šiandien galvot ir kalbėt…

Mama nupirko megztinį.. Su juo jaučiuos kaip meškutė :(

Seniai nieko nerašiau, uoj kaip seniai. Ir visiškai nebuvau to pasiilgus. Kartais pagalvodavau, ir kai pradėdavau mastyt ką čia parašius, likdavo tuščia. Taip ir praėjo visa vasara, visas ruduo, ir žiema eina į pabaigą. Kas įvyko? nežinau, kai kas gero, kai kas blogo. Bet ir tie blogi dalykai tik sąlyginai blogi. O štai dabar nežinau kaip viskas yra. Todėl ir rašau.

Jau kurį laiką vis galvoju apie baimę. Ne, ne vorų baimę. Ir ne tamsos. Nieko susijusio su tokiom baimėm. Tiesiog apie gyvenimą. Apie motyvus. Kodėl nutinka tokie dalykai, kokie nutinka, kodėl viskas susiklosto taip kaip yra. Ir kaip mes su savo baimėmis tai įtakojame.

Bijau daug ko. Bijau rytojaus, nes nežinau kas nutiks. Bijau vasaros, nes pirmą kartą nežinau kur per ją dėsiuos. Bijau baigt mokslus, nes nežinau koks gyvenimas laukia po to. Bet labiausiai bijau suklysti priiminėdama sprendimus, kurie įtakoja mano dabartį.

Šiandien klausiausi tėvų, viena iš “mūsų laikais buvo taip” istorijų. Bet išgirdau vieną dalyką. Nereikia galvoti apie tai kas bus, nes tu nežinai kaip bus. Reikia daryti dabar. Tai, kas nutiks ateity, ir spręsi ateity. Mama sakė, kad jie susituokė neturėdami žalio supratimo nei kaip gyvens nei kur. Ir ką dabar matau aš? matau kaip mano tėvai nuo nulio pasistatė viską, ką turi dabar. Ir didžiuojuos jais. Jei bijosim, ir visą laiką kažko vengsim, gali nutikt taip, kad paskui neturėsim nieko.

Bet kaip atsikratyti baimės jausmo - nežinau. Negalvoti? Aš vėžys, po šimts pypkių, man įgimta galvoti, ir viską imti taip giliai į širdį, kiek tik tai įmanoma. Ir kas iš to gaunas? Dažniausiai nieko gero: ašarų upeliai, nemiga, “man nereikia nieko, tik mano lovos” stadija.

Mūsų baimės įtakoja mūsų veiksmus. Ir taip pradedam elgtis kvailai. Neapgalvotai, nors patiem atrodo, kad galvojom ir pakankamai, ir viskas čia taip turi būti. Kad turi būti ne taip, pasimato tik po kurio laiko. O tada, saugok Dieve, įsijungia sąžinė, kuri tiesiog rėkte rėkia, ka tu po šimst pypkių pridirbai?? Manoji taip daro dažnai. Tada tenka ją sukišt į tramdomuosius marškinius ir uždaryt giliai giliai. Bet bėda ta, kad kai ji išsilaisvina, taip lengvai nebepasiduoda.

Pasaka be galo.

Norėčiau papasakoti ką nors gero ir įdomaus, bet, tiesą sakant, nežinau ką. Norėčiau pasakyti, kad dabar esu laiminga, ir kad mano gyvenime nieko netrūksta, bet laiminga nesu. Ir visi tie dalykai, kuriuos dabar jaučiu, kiekvieną naktį, atplėšdami po mažą dalelytę, drasko iš vidaus. Taip ir gyvenu.

Bet man viskas gerai, manau. Na bent jau kol kas.

Paskutinis egzaminas ir sesija baigsis. Paskutinė para Vilniuje, nes ryt grižtu namo. Ir taip keista. Ne, man neliūdna, ne, mano nuotaika ne depresiška. Man viskas patinka. Na išskyrus tą faktą kad šiandien teks kalna daiktu sukišt į dvi tikrai nepakankamai dideles tašes.

Ilgai nerašiau. Tiesiog nebuvo ką papasakot. Ir dabar vis dar nežinau ar jau yra ką papasakot. Nuo rytojaus ir man prasideda vasara. Po kelių savičių pasensiu dar vienais metais. Ravėsiu daržus ir mokysiuos iš naujo vairuoti. Visko noriu. Bet kartu nenoriu išvaziuot. Jaučiu, kad palieku kažką, ko visai nenoriu palikt. Naują pradžią. Ir tai ko gero bus ta priežastis, dėl ko visas atostogas norėsiu, kad jos greičiau pasibaigtų. Keista, visi laukia vasaros, kad tik nebereikėtų mokytis, o aš jau laukiu, kol ji pasibaigs…

Bet, kaip jau minėjau, man neliūdna. Man ramu ir gera. Ir ši būsena svaigina.

Myliu, bučiuoju :*

I’m safe
Up high
Nothing can touch me
But why do I feel this party’s over?
No pain
Inside
You’re like perfection
But how do I feel this good sober?

Šiandienos garso takelis: Pink - Sober ;))))

SIGITA, myliu tave, ir šiaip fainiai, kad nusikarpai kartais kojų nagus, ir kad leidi su manim pinigus picom, ir kad neleidi kasytis :D :***

Ko gero kone kas dien iš ko nors galima išgirst tą frazę - noriu keistis….

Taip, noriu būti kitokia. Noriu būti geresne. Suvokiu ko trūksta mano gyvenime. Ogi labai paprastų dalykų - ramybės, harmonijos, pastovumo…. Nenoriu pyktis su kažkuo dėl kažko, gyventi pastovioje nervinėje įtampoje, nenoriu ir be reikalo tikėtis kažkokių dalykų, kurių nėra ir nebus. Aš galiu pakeisti tik tą dalį, kuri priklauso nuo manęs. Galiu būti supratingesnė, tolerantiškesnė, galiu labiau stengtis siekti savo tikslų, kontroliuoti savo emocijas. Tik žinau, kad viskas visą laiką nepriklauso vien nuo manęs…

Pasauli, man nereikia iš tavęs daug. Man reikia tik galimybės džiaugtis. Ir vakare užmogt ramia galva…

Atisėdi. Tave tvirtai pritvirtina. Tada palengva pradedi kilti. Pasieki aukščiausią tašką. “Koks gražus Vilnius” pagalvojau. O visa kita - aaaaaaaaaaaaaaaaaa. Pagreitėja. Tu tiesiog skrodi orą. Baisu atsimerkt. Nejaučiu kojų. Pasieki aukščiausią tašką, tave apverčia, ir vėl beprotišku greičiu smengi žemyn. Vėl kyli. Atsimerki aukščiausiam taške - ir o siaubeli - pamatai žemę, ir kaip staigiai ji artėja. Viskas trumpam sustoja. Ima suktis kita puse. Vartytis. Kilti. Leistis. Proterpėm imi jausti kaip rodos slysti, kyla panika kad iškrisi. Rėkiu kad bloga. Girdžiu už manęs kažkas šaukia tą patį. Violeta: “Monika, duok ranką”. Monika: “Negaliu, bijau, nežiūriu”.

Tiesa, beprotiškai bijau aukščio. Ir dar - džiaugiuos kad tai padariau. Šiek tiek adrenalino, ir suvoki kaip myli gyvenimą. Patiko. Manau nekartočiau.

Mums kažko reikia, bet mes nežinome ko. Ieškome, bet nerandame. Skundžiamės, liūdim, puolamį paniką. Bet kur rasti tai, kas užpildytų tą tuštumą, ir suklijuotų gyvenimą i vientisą liniją. Liniją be trūkių.

Gal užtektų apsidairyt aplink. Pamatyti ką turimę, ir įvertinti tai, ką prarandame dėl savo klaidų. Gal dėl tos tuštumos kalti esame patys. Bet ką daryti kitaip? Kaip elgtis teisinga? Ar taip padės RASTI?

Nežinau. Vis dar ieškau. Ir tikiuosi. Maybe it’s not too late?

Kartais turi skaudėti. Kai skauda mokomės. Mokomės gyventi. Sužinome ką darėme blogai. Galime padaryti išvadas. Kartais yra labai svarbu kad skaudėtų. Tada imame vertinti tai ką turėjome, suvokiame svarbą to, ką praradome. Ir nesvarbu, ar praradome tą tik dėl savo kaltės, ar dėl susiklosčiusių aplinkybių. Aplinkybės niekada nebus mūsų pusėje. Ir tikrai nereikia tikėtis kad visada visada viskas bus gerai. Ir dar - niekada nesakyk niekada. Niekada nežinosi kas tavęs laukia už kampo. Niekada negali garantuoti, kad nesielgsi taip, kaip sakei kad niekad nesielgsi. Pati padariau labai daug dalykų, kurių sakiau niekada nedarysiu. Viskas keičiasi su laiku.
Tik kad ir kas nutiktų, nevalia prarasti savigarbos. Net kartais. Kartais gali padauginti alkoholio ir prarasti savitvardą. Bet nevalia prarasti savęs. Nesvarbu, kad ir koks mėšlas vyksta tavo gyvenime. Sako “gyvenk ir žvenk”… Nežvenk. Šypsokis. Galbūt kažkas įsimylės tavo šypseną. Ir gal tada, kada mažiausiai to tikėsies, ir tau pradės sektis.
Sėkmė sąlyginis reikalas. Šiandien nusilaužiau savo vienų mėgstamiausių batų kulną. Taip, nepasisekė. Bet dabar galėsiu pradėt nešiot naujus batus. Kvaila, žinau kad nusišneku ir galbūt manęs niekas nesupras… Bet esmė tokia, kad kai kas baigiasi, ir tada laikas imtis naujų dalykų. Ir reikia rast savy drąsos nebijoti imtis naujų dalykų. Viskas bus gerai. Kada nors. Kaip pavasaris atnešė šiltus orus ir baigėsi žiema, taip baigsis ir visi negeri dalykai ir vėl gyvenime nušvis saulė. Viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą.
Kada nors ir aš rasiu ramybę savo sieloje. Bus ir man gerai. Ir aš neverkšlenu. Aš ŽINAU kad bus gerai. Gal kai baigsis lietus. Gal kai nušvis saulė ir atėjęs pavasaris viską nudažys savom spalvom. Aš gyvensiu toliau. Juėsiu. Ir nesustosiu.
O dabar, kol lyja, leisk man paverkt. Leisk man paliūdėt. Tai NĖRA blogai. Ir paskui man BUS geriau.

Myliu, bučiuoju, saldžių sapnų :*